Į ispanų kalbos kursus Chakoje vykau tikėdamasi, kad laikas ten kuo greičiau praeis – juk po kursų ketinau vykti į Alikantės universitetą studijuoti pagal „Erasmus“ programą. Kursai man atrodė kaip galimybė patobulinti savo ispanų kalbos įgūdžius, kad vėliau galėčiau patogiau jaustis „Erasmus“ studijose. Visgi atvykusi į kalnų apsuptyje įsikūrusią studentų rezidenciją greitai pripratau, jos rutina tapo miela širdžiai ir staiga pasijutau lyg namuose. Taigi, neperdedu sakydama, kad paliekant ją teko šluostytis ašaras. 

Kursai buvo gana intensyvūs, mokiausi nuo ryto iki vakaro, ispaniškai kalbėti teko tiek su kambario drauge, kitais kolegomis, rezidencijos darbuotojais, tiek su vietiniais Chakos gyventojais. Tiek daug kalbėjau ispaniškai, kad mano galvoje kažkas persivertė – jei pradžioje vartojau pačias paprasčiausias frazes ir ištempusi ausis stengiausi suprasti kiekvieną žodį, tai ilgainiui ispaniški žodžiai galvoje atsirasdavo pirmiau nei angliški ar net lietuviški. Ispaniški pokalbiai su vietiniais studentais pakrypdavo ne vien kasdienėmis, tačiau ir politikos, švietimo, kitomis svarbiomis temomis. Akiratį plėtė ir studentų įvairovė bei jų patirtys skirtingose kultūrose. Šiomis patirtimis visi dalindavosi prie pietų stalo, vakarinių pasivaikščiojimų po Chaką ar pasisėdėjimų sode, prie baseino, metu. O kur dar kelionės po kalnus ir kaimyninius kaimelius!

Gyvenimas rezidencijoje ilgainiui tapo toks įprastas, kad buvo sunku patikėti, jog po visko reikės išvykti. Priešpaskutinę kursų dieną surengėme ispaniškų dainų koncertą,  deklamavome ispaniškus haiku eilėraščius. Būtent tada ir supratau, kad toje kelionėje be galo daug išmokau. Pirmiausia – ispanų kalbos, frazių ir posakių, kurių nemoko jokie vadovėliai. Taip pat tapau savarankiškesnė ir įgijau planavimo įgūdžių. Ilgas kelias iki Chakos, painios traukinių platformos ir nepažintos vietos staiga nebeatrodė tokios gąsdinančios, kaip prieš kelionės pradžią. Galų gale supratau, kad geriausi dalykai į mūsų gyvenimą ateina netikėtai. Tačiau taip pat netikėtai jie ir išeina, todėl reikia vertinti tokias akimirkas ir pasiimti iš jų viską, ką šios suteikia. Esu labia dėkinga JAV Vydūno Jaunimo fondui už man suteiktą stipendiją. 

Gabrielė Grušelionytė

Prof. Birutės Ciplijauskaitės stipendijos laimėtoja (2022 m.)