Ar iš tiesų tarp ispaniško ir vokiško charakterių slypi nesusipratimas?
Vakaro svečiai klausėsi istorijos apie vokiečių gamtininką, keliautoją Aleksanderį fon Humboltą, kuris dar tais laikais, kai keliauti nebuvo lengva, norėjo išvykti į mokslinių tyrimų kelionę, kurioje galėtų tyrinėti gamtą ispanakalbėse šalyse. Tokią galimybę jam suteikė Ispanijos karalius Karlosas IV ir tai buvo tarsi pasitikėjimo įrodymas kitai šaliai. Be to, A. fon Humbolto garbei, jo vardu Kuboje buvo pavadintas nacionalinis parkas bei išleista proginė moneta. Persikeliant į šias dienas, buvo kalbama apie vokiečių pamėgtą kryptį atostogoms – didžiausią Ispanijos salą Maljorką. Dėl didžiulio turistų iš Vokietijos skaičiaus, vokiečiai ją netgi vadina savo 17-ąja žeme.
nes jie gali ilgai švęsti, vėlai eiti miegoti, vėlai atsikelti ir mėgautis gyvenimu. Tuo tarpu vokiečiai – dirba, aria, jie irgi mėgaujasi gyvenimu, bet namuose su savo šeima. Vokietis žino, kad jam rytoj reikia į darbą ir jis negali sau leisti neišsimiegoti.“,- pasakojo G. Gelūnaitė-Malinauskienė. Lektorė taip pat aiškino apie amerikiečių antropologo Edvardo Holo išskirtą monochroninio laiko suvokimą, labiau skirtą Vokietijai bei polichroninį, labiau tinkantį ispanakalbėms šalims, kurių gyventojai yra atviresni.
Renginio svečiams diskutuojant, kurios šalies kultūra jiems artimesnė, buvo nutarta, jog nors skirtumai tarp šių kultūrų išties akivaizdūs, vokiečiai ir ispanai gali puikiai bendradarbiauti. Tereikia žinoti tuos skirtumus, juos toleruoti, prisitaikyti vieniems prie kitų ir aklai nepasikliauti „visad vėluojančių ispanų“ ir „nuolatos susiraukusių vokiečių“ stereotipais. Vokiečiams pasimokius ispaniško atsipalaidavimo, o šiems – vokiško punktualumo ir darbštumo, galima surasti bendrus kompromisus!