Vasario mėnesio VDU SA žurnale „Studis“ buvo publikuojamas interviu su Miguelio de Cervanteso klubo prezidente Vigilija Žiūraite. Pokalbyje neretai minima Ispanija ir M. de Cervanteso klubas, todėl kviečiame skaityti įdomiausias ištraukas ir klubo puslapyje. 
                                                                                                                                                                   

Ispaniškos dvasios palytėta

  Vigilija, sakyk, ar visada buvai tokia energinga, užsidegusi ir besišypsanti?
Taip, paprasčiausiai negaliu nustygti vietoje. Man puikiai sekasi, todėl nenuostabu, kad šypsena yra nuolatinė mano palydovė.
  Dar vaikystėje susižavėjai ispanų kalba, ar tada jautei, kad šią kalbą pamilsi ir ji taps tavo gyvenimo dalis?
Nesigėdiju prisipažinti, kad ispanų kalba susižavėjau žiūrėdama meksikietiškas telenoveles. Būtent dėl to jas ir žiūrėjau, kad galėčiau pasiklausyti kalbos, išmokti naujų žodžių. Nuo pat mažumės mano didžiausia svajonė buvo išmokti ispanų kalbą.
  Studijuodama universitete neapleidai ispanų kalbos, kas tave skatina mokytis, gilintis į šią kalbą?

Ispanų kalba man – pati gražiausia. Tiesiog žaviuosi šios kalbos skambesiu, išsireiškimų ir posakių gausa. Ne paskutinėje vietoje ir perspektyvos bei naudingumas, juk ispanų kalba yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių kalbų. Taip pat esu įsitikinusi, kad neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos, jeigu nesidomi kultūra. Na, o mane žavi viso ispanakalbio pasaulio kultūra.  

  Studijų metais buvai išvažiavusi mokytis į Ispaniją pagal Erasmus mainų programą, kodėl pasirinkai šitą šalį?
Dar prieš įstodama į VDU žinojau, jog galėsiu išvykti studijuoti į Ispaniją. Kai pirmame kurse, vos apšilusi kojas universitete, pildžiau atrankos anketą, nesuabejojau nei sekundei, tvirtai žinojau, kad noriu mokytis Ispanijoje. Vienintelis universitetas, kurį galėjau pasirinkti, man atrodė kaip pati tikriausia mokslo ir pramogų oazė ir tai tik didino mano norą ten nuvykti. 
  Svetima kultūra, kitokie papročiai ir tradicijos, ar tai tavęs neišgąsdino? Kas labiausiai nustebino Ispanijoje? Vienas įsimintiniausių dalykų nutikusių Ispanijoje?
Apie ispaniškas tradicijas jau daug žinojau, domėjausi tuo. Kadangi žaviuosi šia kultūra, tai ir išsigąsti nebuvo ko, labai greitai pati perėmiau dalį ispaniškų įpročių. Džiugino ispanų draugiškumas, net nepažįstami žmonės gatvėje sveikindavosi ir šypsodavosi, malonūs buvo ir bendramoksliai. Žinoma nuostabą kėlė amžinas ispanų vėlavimas (net dėstytojai vėluodavo!), nesibaigiančios fiestos ir tas faktas, kad niekas iš vietinių nemokėjo anglų kalbos. Sunku buvo priprasti prie ispaniško grafiko: siesta nuo 13 iki 17 val., kuomet darbo dienomis uždaromos visos parduotuvės, ankstyvi pietūs ir labai vėlyva vakarienė bei ėjimas pasilinksminti saulei patekant, nes geriausi klubai atidaromi tik apie 4 val. nakties. Juokinga buvo, kai pirmą kartą išėjau apsipirkti sekmadienį, nes visos parduotuvės buvo uždarytos, ispanai iš tikrųjų šią dieną ilsisi. Netrūko ir kurioziškų situacijų, ypač gerai nemokant ispanų kalbos. Todėl įsimintiniausia būtent ir yra ta akimirka, kai pajaučiau, kad pagaliau laisvai kalbu ispaniškai. Teko perlipti nemažą kalbos barjerą, atsikratyti baimės suklysti, o tam daug padėjo ispanų atvirumas, paprastumas ir supratingumas. Nė karto nesulaukiau pasišaipymų dėl savo netaisyklingos kalbos, kaip tik – padrąsinimų ir palaikymo.  
  Mokeisi Alikantės universitete, kuo šis universitetas skiriasi nuo VDU? Ar nebuvo sunku mokytis kartu su ispanais? Kas labiausiai nustebino?
Alikantės universitete mokosi trigubai daugiau studentų negu VDU ir jis turi didžiulę teritoriją (angl. campus), kurioje galima rasti ne tik fakultetus, bibliotekas, auditorijas, bet ir prekybos centrą, daugybę fontanų, apelsinų medžių bei daug žalių pievelių, ant kurių, palmių pavėsyje, studentai gali mokytis. Čia radau tai, ko labiausiai pasigendu mūsų universitete – visą parą dirbančią biblioteką ir visišką tylą joje.  Nors VDU stropiai mokiausi ispanų kalbą, visgi studijas Alikantės universitete, kurios vyko ispanų kalba, vadinu vienu didžiausių iššūkių savo gyvenime. Visas paskaitas lankiau kartu su ispanais, dėstytojai manęs niekaip neišskyrė: namų darbus, prezentacijas, testus ir egzaminus aš rašiau tokius pat kaip ir vietiniai studentai, be jokių nuolaidų. Skaityti mokslinį sociologijos straipsnį lietuvių kalba gali būti nelengva, tad įsivaizduokite kaip aš juos skaičiau ispaniškai… Daug padėjo „Google“ vertėjas ir užsispyrimas. Kalbant apie studijas, labiausiai glumino vertinimo sistema. Jeigu mes Lietuvoje po egzamino draugo klausiame apie gautą pažymį, tai ispanai vieni kitų klausia „ar išlaikei?“. Būtent tokia aukštojo mokslo filosofija Ispanijoje – išlaikei, vadinasi valio! 7-netas laikomas labai aukštu pažymiu, o 10 beveik neegzistuoja.
  Ne paslaptis, kad esi Miguelio de Cervanteso klubo prezidentė, kaip suderini studijas ir vadovavimą šiam klubui? 
Mėgstu sakyti, kad klubo prezidente esu 24 valandas per parą, tiesiog mintyse visada sukasi klubo veiklos, būsimi renginiai, projektai, komandos nariai. Šiai veiklai iš tiesų skiriu ne tik labai daug laiko, bet ir dalį širdies. Maksimalizmas, užsispyrimas ir noras nuveikti kuo daugiau verčia būti reiklia klubo nariams ir mūsų vykdomoms veikloms, viskas turi būti perfecto! Nenorėčiau vien tik studijuoti, todėl džiaugiuosi, kad turiu tiek daug papildomos veiklos, kuri praturtina mano kasdienybę. Žinoma turiu padėkoti ir supratingiems VDU dėstytojams, nes dažniausiai deadline‘aiyra geriausi mano draugai, pasidaryti užduotis iš anksto pritrūksta laiko.

  Kuo Miguelio de Cervanteso klubas yra išskirtinis?
M. de Cervanteso klubas yra pirmoji Lietuvoje studentiška organizacija, skirianti savo veiklą ispanų kalbos ir kultūros populiarinimui. Šiuo metu mūsų komandą sudaro beveik 100 ispaniškos kultūros gerbėjų. Tai neįtikėtinai energingi, pašėlę ir labai kūrybingi žmonės. Taip pat kiekvienais metais M. de Cervanteso klubui tenka garbė organizuoti ispaniškos kultūros festivalį „Primavera en español“, kuris yra kelias savaites trunkanti, spalvinga, daug žinių apie ispanakalbes šalis suteikianti, pavasario šventė. Džiaugiamės, kad klubas yra mylimas VDU bendruomenės ir turi daug draugų bei gerbėjų, kurių stengiamės neapvilti.  
  Pernai laimėjai  prof. Birutės Ciplijauskaitės vardinę stipendiją ir vėl išvykai į Ispaniją, kas šįkart paskatino Tave keliauti į pamiltą šalį?

Yra sakoma, kad kartą paragavęs negali sustoti… Taip ir su apsilankymais Ispanijoje. Po studijų Alikantės universitete gyvenau laukimu kada galėsiu vėl sugrįžti į Ispaniją, aplankyti draugus ir vietas, kurios man tapo antraisiais namais. Šį kartą į saulėtąjį kraštą vykau su aiškiu tikslu – įgyti ispanų kalbos C1 lygio kompetenciją, ko negalėjau padaryti Lietuvoje. Prof. Birutės Ciplijauskaitės vardinė stipendija man suteikė galimybę kelis mėnesius praleisti Ispanijos šiaurėje, Saragosos universiteto vasaros kursuose. Mokytis buvo lengva ir su kiekviena diena vis labiau pasitikėjau savo jėgomis kalbant ispaniškai.

  Ko palinkėtum VDU studentui?
Svajokite, nes svajonės pildosi! Būkite žingeidūs ir darbštūs, taip pasieksite viską, ko trokštate.

Gabrielė Stasiūnaitė